Kai 2016 metų pavasarį Andreea iš Rumunijos ir Theo iš Prancūzijos atvyko į Lietuvą dalyvauti Europos savanorių tarnybos (EVS)* projektuose, jie tikėjosi įgyti naujų žinių, pažinti kitą kultūrą ir prisidėti prie vietos bendruomenių veiklos. Tuo metu jie dar nežinojo, kad ši patirtis taps ne tik svarbiu asmeninio augimo etapu, bet ir ilgalaikių tarptautinių ryšių pradžia.

*Europos savanorių tarnyba (EVS) buvo dabartinio Europos solidarumo korpuso pirmtakė.

Pirmą kartą jie susitiko „On Arrival“ mokymuose Molėtuose, kuriuose dalyvavo į Lietuvą savanoriauti atvykę jaunuoliai iš įvairių šalių. Nors abu dalyvavo pagal tą pačią programą, jų projektai buvo skirtingi. Po mokymų Andreea išvyko savanoriauti į Skautų slėnį Ukmergės rajone, o Theo pradėjo veiklą Kauno marių regioniniame parke.

Nepaisant skirtingų savanorystės vietų ir veiklų, jie išlaikė ryšį ir toliau bendravo. Vis dėlto, prisimindami savo patirtį Lietuvoje, abu pabrėžia ne tik asmenines pažintis, bet ir bendruomenes, kurių dalimi tapo savanorystės metu.

„Lietuvoje radau savo žmones“, – sako Andreea.

Didžiąją savanorystės laikotarpio dalį ji praleido Skautų slėnyje, kur greitai įsiliejo į vietos bendruomenę. Ši vieta iki šiol išlieka viena svarbiausių jos prisiminimuose.

„Tai buvo mūsų laiminga vieta“, – prisimena Andreea.

Pasak jos, tarptautinių savanorių bendruomenė Lietuvoje buvo itin aktyvi ir palaikanti. On-Arrival ir Mid-Term mokymai, bendros veiklos bei kasdienės patirtys padėjo užmegzti draugystes, kurios išliko ir pasibaigus projektams. Ji taip pat prisimena daugybę šiltų akimirkų Skautų slėnyje. Vieną gimtadienį ten paminėjo kartu su draugais savanoriais, o bendruomenė pasirūpino, kad visi galėtų likti nakvoti lauko darželio jurtoje. Tokie paprasti, tačiau daug reiškiantys rūpesčio ir svetingumo gestai iki šiol išliko tarp ryškiausių jos prisiminimų apie Lietuvą.

Theo savanorystės patirtis buvo susijusi su gamtosauga. Kauno marių regioniniame parke jis dalyvavo aplinkosaugos, švietimo ir bendruomeninėse veiklose.

„Savanorystės nesirinkau pagal šalį. Rinkausi projektą pagal man artimą temą – gamtą“, – pasakoja Theo.

Domėjimasis aplinkosauga jį atvedė į Lietuvą. Savanorystės metu jis organizavo diskusijas apie tvarumą, prisidėjo prie edukacinių veiklų vaikams, bendradarbiavo su biologais ir dalyvavo įvairiose gamtos pažinimo iniciatyvose. Kai kurios veiklos prasidėdavo anksti ryte stebint laukinę gyvūniją ar renkant duomenis lauko tyrimams.

Vienas ryškiausių jo prisiminimų – kartu su kitais savanoriais organizuota vaikų stovykla. Norėdami palikti ilgalaikį rezultatą, savanoriai parke įrengė sūpynes, kuriomis lankytojai naudojasi iki šiol.

„Norėjome palikti kažką turinčio ilgalaikę vertę“, – sako jis.

Nors jų savanorystės patirtys buvo skirtingos, abu sutaria, kad Lietuvoje atrado bendruomenes ir žmones, su kuriais ryšiai išliko ilgus metus. Andreea Lietuvoje gyveno nuo balandžio iki lapkričio, o Theo – nuo balandžio iki spalio. Per šį laiką jie ne tik įgijo naujų kompetencijų, bet ir sukūrė tvirtą tarptautinį pažinčių tinklą.

Abu prisimena, kad nuo pirmųjų dienų jautėsi laukiami.

„Žmonės buvo labai svetingi, rūpestingi ir nuoširdūs“, – sako jie.

Andreeai ypač įsiminė laikotarpis, kai ji susirgo. Tuo metu ją supę žmonės ir organizacijos darbuotojai suteikė daug palaikymo bei pagalbos.

„Jautėmės laukiami nuo pirmos dienos“, – prisimena ji.

Todėl Lietuva jiems tapo daugiau nei šalimi, kurioje vyko savanorystė. Tai buvo vieta, kurioje jie įgijo naujų patirčių, sustiprino pasitikėjimą savimi ir užmezgė ryšius, kurie išliko iki šiol.

Pasibaigus projektams, ryšiai su Lietuvoje sutiktais žmonėmis nenutrūko. Jie ir toliau palaikė kontaktą su draugais, dalyvavo susitikimuose ir lankė bendruomenes, kurios tapo svarbia jų gyvenimo dalimi.

Šiandien, praėjus dešimčiai metų nuo pirmojo susitikimo Molėtuose, Andreea ir Theo augina dvejų su puse metų sūnų Iacobą Saulių. Nors šiuo metu gyvena arčiau savo šeimų, Lietuva jų gyvenime išlieka svarbi vieta.

„Nenorėjome, kad mūsų sūnus augtų toli nuo savo šeimos“, – sako jie.

Tačiau ryšys su Lietuva išliko stiprus. Andreea ir Theo reguliariai grįžta aplankyti draugų bei bendruomenių, su kuriomis susipažino savanorystės metu. Ypatingą vietą jų prisiminimuose ir toliau užima Skautų slėnis.

„Lietuvoje jaučiamės kaip namuose“, – sako jie.

Ryšys su Lietuva išliko ne tik per draugystes, bet ir per kultūrinius atradimus. Per savanorystės metus jie pamėgo lietuvišką virtuvę, o vienu mėgstamiausių patiekalų tapo šaltibarščiai. Šis ryšys išliko ir vėliau – šaltibarščiai buvo patiekti net jų vestuvėse kaip simbolinė padėka šaliai, kuri tapo svarbia jų gyvenimo istorijos dalimi.

Iki šiol jie palaiko ryšius su žmonėmis, kuriuos sutiko savanorystės metu. Bendrauja su draugais tapusiais buvusiais savanoriais, o kartais jų kontaktai perduodami ir naujiems savanoriams, atvykstantiems į Lietuvą.

Andreeos ir Theo istorija atskleidžia ilgalaikį tarptautinės savanorystės poveikį. Europos savanorių tarnyba jiems suteikė galimybę prisidėti prie vietos bendruomenių, įgyti naujų kompetencijų, pažinti kitą kultūrą ir tapti tarptautinio tinklo dalimi.

Praėjus dešimtmečiui po savanorystės Lietuvoje, jų patirtis primena, kad tarptautinės programos kuria ne tik trumpalaikes veiklas ar projektų rezultatus. Jos padeda užmegzti ilgalaikius ryšius tarp žmonių, stiprina bendruomenes ir skatina solidarumą, kurio poveikis išlieka gerokai ilgiau nei pats projekto laikotarpis.

Nuotraukose – akimirkos iš Andreeos ir Theo savanorystės projektų Lietuvoje.